Atminčiai būtina kalba

Daugelis atsimena savo pirmąją dieną mokykloje. Tačiau jie nepamena, kas vyko iki to. Beveik visiškai neprisimename pirmųjų savo metų. Tačiau kodėl? Kodėl negalime prisiminti savo kūdikystės? Priežastis slypi mūsų raidoje. Kalba ir atmintis vystosi maždaug tuo pačiu metu. O tam, kad ką nors prisimintume, mums reikalinga kalba. Mums būtina turėti žodžius, kuriais galėtume nusakyti patirtis. Mokslininkai atliko įvairius tyrimus su vaikais. Tyrimai atskleidė įdomų dalyką. Vis tik vaikai išmoksta kalbėti, jie pamiršta viską, kas vyko prieš tai. Tad kalbos pradžia taip pat yra atminties pradžia. Per pirmuosius trejus metus vaikai išties daug išmoksta. Kasdien jie patiria ką nors nauja. Tos patirtys tokiame amžiuje yra labai svarbios. Nepaisant visko, jos visos išnyksta. Psichologai šį fenomeną vadina akstyvosios vaikystės amnezija. Išlieka tik tai, ką vaikai gali įvardyti. Autobiografinėje atmintyje išsaugomi asmeniniai potyriai. Ji funkcionuoja kaip dienoraštis. Jame užfiksuojama viskas, kas mūsų gyvenime svarbu. Taip autobiografinė atmintis formuoja mūsų asmenybę. Tačiau jos raida priklauso nuo gimtosios kalbos išmokimo. Be to, šią atmintį galime aktyvuoti tik per kalbą. Žinoma, tai, ko išmokstame kūdikystėje, negali būti visiškai ištrinta. Ta atmintis yra saugoma kažkur mūsų smegenyse. Tiesiog daugiau nebegalime jos pasiekti... Gaila, ar ne?