Gramatika neleidžia meluoti!

Kiekviena kalba turi ją išskiriančių bruožų. Tačiau kai kurios kalbos turi visiškai unikalių savybių. Tarp tokių kalbų yra tirijo kalba. Tirijo kalba – tai Pietų Amerikos indėnų kalba. Brazilijoje ir Suriname ja kalba apie 2000 žmonių. Ši kalba ypatinga savo gramatika. Ji priverčia kalbėtojus nuolatos kalbėti tiesą. Dėl to kalta speciali galūnė. Ji pridedama prie veiksmažodžių galūnių. Ši galūnė parodo, ar sakinyje sakoma teisybė. Paprastas pavyzdys padės paaiškinti, kaip tai vyksta. Paimkime tokį sakinį: „Vaikas išėjo į mokyklą“. Tirijo kalboje kalbėtojas turi prie veiksmažodžio pridėti atitinkamą galūnę. Ta galūnė turi atskleisti, ar jis pats matė tą vaiką išeinant. Tačiau jis taip pat gali pasakyti, kad tai jam žinoma tik iš pokalbių su kitais. Galūnė taip pat gali pasakyti, kad kalbėtojo žiniomis, tai yra melas. Taigi kalbėtojas turi žinoti, ką kalba. Tiksliau, jis turi sugebėti perteikti teiginio teisingumą. Taip jis negali nieko nuslėpti ar pagražinti. Jei kalbėtojas neprideda galūnės, jis laikomas melagiu. Suriname oficialioji kalba yra olandų. Vertimas iš olandų į tirijo kalbą neretai tampa problematiškas. Mat dauguma kalbų nėra tokios tikslios. Jos leidžia kalbėtojams išsisukti. Todėl vertėjai ne visada patvirtina tiesą to, ką sako. Bendravimas su tirijo kalbos atstovais tampa sudėtingas. Galbūt tokios galūnės praverstų ir kitoms kalboms? Ir ne tik politikų kalbai...