Toninės kalbos

Daugelis visame pasaulyje naudojamų kalbų yra toninės. Jomis kalbant svarbus tono aukštis. Jis nusprendžia žodžių ar skiemenų reikšmę. Todėl tonas yra smarkiai susijęs su žodžiu. Daugelis Azijos kalbų yra toninės. Pavyzdžiui: kinų, tajų ir vietnamiečių kalbos. Daugeliu toninių kalbama Afrikoje. Taip pat ir Amerikos indėnų kalbos yra toninės. Dauguma indoeuropiečių kalbų turi toninių elementų. Tai, pavyzdžiui, būdinga švedų ir serbų kalboms. Skirtingose kalbose tonų skaičius varijuoja. Kinų kalboje išskiriami keturi skirtingi tonai. Todėl skiemuo ma gali turėti keturias reikšmes. Jis gali reikšti „mama“, „kanapė“, „arklys“ arba „tuščiai kalbėti“. Įdomu tai, kad toninės kalbos taip pat veikia mūsų klausą. Tai įrodė absoliučios klausos tyrimai. Absoliuti klausa – tai gebėjimas tiksliai įdentifikuoti išsgirstus tonus. Absoliuti klausa Europoje ar Šiaurės Amerikoje yra sutinkama gana retai. Mažiau nei 1 iš 10 000 žmonių turi tokią klausą. Visai kitaip yra su gimtakalbiais kinais. Kinijoje 9 kartus daugiau žmonių turi tokį sugebėjimą. Visi kūdikystėje turėjome šį ypatingą sugebėjimą. Juo naudojomės tam, kad išmoktume teisingai kalbėti. Deja, bet dauguma vėliau šį gebėjimą praranda. Tonacija taip pat svarbi muzikoje. Ypač tose kultūose, kuriose kalbama tonine kalba. Ten tenka labai tiksliai laikytis melodijos. Kitaip graži meilės daina gali virsti absurdiška!